Kiekvienam kariui ko gero net labiau už šarvus reikalingas pošarvis. Jei vikingų laikotarpyje jis ir nebūtinas, tai XII ar XIII amžiais be jo jau būtų sudėtinga. Tiesa sakant dažnu atveju jis ir būdavo pagrindinis ir vienintelis kario šarvas, o dauguma net ir tokio neturėjo.
Yra ne vienas būdas pasigaminti pošarvį, tačiau čia aptarsiu tik vieną iš variantų, būtent - kimštinį. Tai nėra vienintelis galimas būdas, tiesiog aš gaminausi būtent tokį, ir dabar žingsnis po žingsnio papasakosiu kaip tai dariau.
Kodėl būtent kimštinis? Todėl kad tai yra nepalyginamai pigiau (bent jau šiais laikais) nei susiūti kelioliką sluoksnių lino ir kelia mažiau diskusijų nei pinti jį iš virvės.
Taigi, ko mums reikės? Dviejų pagrindinių dalykų: audinio ir kamšalo. Pasirinkau tankų, ruoželiu suaustą, lininį audinį, nes vilna prastai „kvėpuoja“, todėl prakaitu prasigėręs pošarvis ilgai ir sunkiai džiūna, o pakankamai tankios drobės tiesiog neradau. Ypač svarbu, kad audinys būtų pakankamai tankus, nes vilna (ypač šiurkščiavilnių avių) linkusi lysti kiaurai audinį, o tai nėra nei ypač malonu, nei gražu. Kur gauti lininio audinio manau aišku visiems: mergelių kraičio skryniose, pas močiutę ant aukšto, arba, kraštutiniu atveju pasielgti kaip aš ir nueiti į artimiausią audinių parduotuvę.
Antra būtina sudedamoji kimšto pošarvio dalis – kamšalas. Paprastai tam naudojama (ar bent jau turėtų būti) natūrali avies vilna. Norint jos gauti tereikia susirasti avytę, kuri nusiteikusi pasidalinti. Jei avytės rasti ar įkalbėti nesigauna, siūlau kreiptis į ūkininkus – jie paprastai žino slaptų būdų tą padaryt.
Ką tik nukirpta avies vilna jau galima pradėti kimšti pasiūtas pošarvio dalis. Esminis privalumas – toks pošarvis tikrai niekada neįgaus prakaito kvapo. Dėl labai paprastos priežasties – avies lajaus ir tvarto kvapas išliks amžiams, ir tikrai niekam neužleis savo vietos. Tačiau jei galimas prakaito kvapas negąsdina, galima vilną paprasčiausiai išskalbti, bet tą daryti reikia labai atsargiai ir ne per aukštoje temperatūroje, kitaip bus kaip man – vilnos sruogos susivels į įvairaus dydžio minkšto veltinio gabaliukus, kurie niekaip nesutiks tolygiai pasiskirstyti pošarvyje, ir darys jį gerokai guzuotą. Tada teks dar kartą pračiupinėti visą turimą vilną ir tuos „veltinukus“ tiesiog rankomis išpašyti į minkštos ir pūkuotos vilnos gniutulą. Patikėkit, labai pirštus varginantis darbas...

Žalia vilna.

Skalbta vilna.

Paruošta vilna.

Po to,kai pasiruošiame vilną, galime imtis paties pošarvio sukirpimo ir siuvimo.
Pirmiausiai reikia pasidaryti pošarvio detalių brėžinį. Šiuo atveju buvo pasirinktas truputį nestandartinis (o kas pasakys koks buvo standartas prieš beveik 1000 metų?) modelis, kuris susisagsto per krūtinę, o ne užsivelka per galvą. Taip tiesiog patogiau ir greičiau jį apsirengti, o ypač – nusirengti po kovos, kai prakaitas prilipina pošarvį prie kūno. Taigi pasidarom daug-maž tokį brėžinį, iš karto pasižymėdami persiuvimo kryptis.

Nusipaišom tikslų brėžinį ant audinio, ir sukerpame detales.
SVARBU: niekada nepamirškite, kad kemšamos detalės „susitraukia“ skersai persiuvimams kryptimi santykiu maždaug 3:2, t. y. iš tarkim 60 cm pločio detalės po to kai prikimšime, mes turėsime vos ~40 cm. Todėl matuojant ir skaičiuojant visada reikia prie pageidaujamo detalės dydžio skersai persiuvimams kryptimi pridėti dar pusę tiek.
Sukirpę sudedame ir susidygsniuojame detales (jūs gi susipratot, kad kiekviena detalė susideda iš dviejų sluoksnių audinio?), tada paimame lentą, muilo plokštelę, ir susižymime persiuvimų linijas. Persiūti reikėtų bent kas 4 cm, o geriausia – kas 3. Nes platesnės juostos atrodo prastai, o į jas telpa labai daug vilnos, kas padidina tiek pošarvio svorį, tiek ir jo kainą. Dabar lieka pats nuobodžiausiais ir ko gero daugiausiai laiko reikalaujantis etapas – siuvimas. Jums pasisekė, jei turite mylinčią žmoną arba protą dėl jūsų pametusią draugę – kartais jos imasi to darbo. Kitu atveju teks prisiminti darbelių pamokas ir siūti patiems. Apie patį siuvimą galima pridėti keletą papildomų žodžių. Siūnama tik tvirtu lininiu siūlu, kurį kategoriškai rekomenduoju prieš tai išvaškuoti (keletą kartų tvirtai prispaudus pertraukti per natūralaus vaško gabaliuką). Vaškavimas suteikia siūlui tvirtumo, apsaugo nuo plaušelių „atsipūkavimo“ siuvimo metu, o ateityje dar ir padeda siūlui atsispirti prakaite esančioms druskoms, kurios kažkodėl labai entuziastingai graužia marškinius nešiojamus po pošarviu. Siūnama bet kokia paprasta, bet tvirta siūle. Kad ir tokia:

Po to, kai persiuvame detales, galime pasiimti ploną ilgą pagaliuką, ir pradėti kimšti vilną. Vilna kemšama paprastai: imame nedidelį žiupsnelį vilnos, kišame tarp audinių, ir pagaliuku stumiame iki galo. Vilnos labai stipriai nesuspaudžiame, jei netyčia gaunasi didokas vilnos gniutulas, tiesiog jau įkištą patriname rankose, ir jis išsilygins. Rekomenduojama nesistengt vienu kartu prikimšt visos „dešros“, nes kai kada jos būna per ilgos,ir bus nepatogu kimšti gretimas. Todėl kemšame paeiliui po kokį sprindį, ir kai per visą plotį prikemšame, pradedame viską nuo pradžių.

Prikimšę visas detales surenkame į vieną drabužį, ir turime pošarvį. Gali tekti (priklausomai nuo sukirpimo tikslumo, prikimšimo kietumo ir pan.) kažkiek iškirpti korpusą ties pažastimis, nuskliausti kampu rankoves ir dar ką nors truputį pataisyt, kad pošarvis gulėtų patogiai ir nevaržytų judesių.
Surinkę pošarvį audiniu ar plonyte odele (o išvis prabangiai – vytine juosta) apkantuojame likusius detalių kraštus. Tai ne tik apsaugo nuo medžiagos irimo, bet, teisingai atlikus, gali ir gerokai papuošti patį pošarvį. Aš pasirinkau pažastis kantuoti audiniu, o kitur – odine juostele.

Užsegimui panaudojau paprastus ragų galiukus, kuriuos pragežiau, ir pravėriau odiniu dirželiu. Tokios pačios odos gabaliukai tarnauja ir kaip kilpos.

Taigi teisingai atlikę visus šituos darbus galų gale turime kažką panašaus į tai:

Parengė: Nalšius