ARTŪRAS DUBONIS
Daktaro disertacijos tezės
Lietuvos istorijos XIV–XVI a. pirmosios pusės šaltiniai pateikia negausių duomenų apie lietuvių didžiojo kunigaikščio tarnybinių žmonių grupę, vadinamus leičius *leitjus (leythey, leyty, leytten, litten, лейти). XIX a. pabaigoje juos aprašė M. Liubavskis, F. Leontovičius. Tuo metu šių žmonių sluoksnis neatrodė kuo nors išsiskiriantis. Tiesa, F. Leontovičius pamėgino etimologizuoti jų lietuvišką vardą (лейти nuo laikau). Kadangi tai būta lietuvių kalbos žodžio, kuris fiksuojamas jau XIV–XV a., todėl K. Jablonskis įdėjo jį į savo rinkinį „Lietuviški žodžiai senosios Lietuvos raštinių kalboje“. Vienu metu genialusis K. Būga spėliojo, kad vok. Lette galėjo būti senesnysis lietuvių vardas. Ir šiaip gerai žinota, jog latviai lietuvius pavadindavo Nom. sg. leitis, Nom. pl. leiši. Tokio lietuvių etnonimo dėka kalbininkai rekonstravo senąjį, nepriesaginį Lietuvos vardą *Letia>leitis. Iš jos atsirado *Leituva>Lietuva (J. Otrębskis, A. Salys, K. Kuzavinis, Z. Zinkevičius, S. Karaliūnas). Tačiau nei istorikai, nei kalbininkai netyrinėjo, nekėlė klausimo, ar egzistavo ryšys tarp leičių, kaip lietuvių visuomenės sluoksnio, ir leičių, kaip etnoso. Šaltinių buvo. Lietuvių kalbos tarmės: kai kurie pietų ir pietvakarių Žemaitijos vietovių gyventojai žinojo, kad leičiūkai (< leičiai) – tai žemaičių kalbą iškreipiantys lietuviai aukštaičiai, neišprusę, baisūs girinaičiai. Žemaičiai nelaikė savęs leičiais. Šie duomenys yra iš „Lietuvių kalbos žodyno“. Bet jų dauguma buvo surinkti brolių Juškų pirmoje XIX a.; vadinasi, gana vėlyvi. Atidžiau patyrinėjus istorijos šaltinius, pavyko atrasti gerokai ankstyvesnių nei XIX šimtmečio žinių, kad leičių, kaip Lietuvos visuomenės sluoksnio, valdovo tarnybinių žmonių gyvenamos administracinės prievolinės teritorijos būdavo pavadinamos Lietuva, Lietava, (*lietuva): Anykščių valsčiaus Leičių/Lietuvos vaitija (XVI a.); Slanimo valsčiaus Lasasinos dvaro leičiai/ литва (XVI a. pirmoji pusė); Žemaičiuose Karšuvos valsčiaus Lietavėnai (XIV ir XVIII a.), kurie susiję su Leitkapių vietovėmis (XVI a.) Viduklės, Batakių valsčiuose. Paaiškėjo, kad žodžio leitis reikšmės „lietuvis, Lietuva“, ir „valdovo dvaro tarnybinis žmogus“ žinotos gan ankstyvuose Lietuvos istorijos šaltiniuose, kai jie santykinai dar nebuvo masiški: das land Litten, die Litischen konige (1348 m.), von der fart ... krygen Litten (1433 m.). Puikiai šio žodžio reikšmių dualizmą išvydome Vytauto Didžiojo valdymo metų istorijos šaltiniuose. Vienas Lucko suvažiavimo dalyvis iš Vroclavo miesto tarybos 1429 m. sausį savo laiške rašė apie imperatoriaus ketinimą Vytautą Didįjį pagerbti lietuvių, Lietuvos – Leičių (<*Leitjų) – karaliaus vainiku machen herczog Wytolten eynen konyng der Leytten. Tuo tarpu pats Vytautas 1407 m. gausiai apdovanojo Vilniaus seniūną Manvydą savo žmonėmis leičiais (leytey) iš Kareikų (Markovo valsčius).
Taip istorijos šaltiniai ir lietuvių kalbos tarmės paliudija, kad nuo pat XIV a. vidurio iki XVI a. pabaigos, net XIX a. vidurio tuos pačius leičius buvo teisinga suprasti, paaiškinti kaip lietuvius, ir kaip lietuvių tautos socialinę struktūrą tam tikroje kompaktiškoje teritorijoje. Tai lyg kažkokie didžiajam kunigaikščiui tarnaujantys lietuviai lietuviuose. Galima tvirtinti, jog egzistavo pats tampriausias ryšys tarp tų dviejų sąvokos leičiai reikšmių. Jį norime apibūdinti.
Duomenų apie Lietuvos valdovo dvaro/kiemo leičius santykinai daugiausiai turime iš XV a. ir XVI a. pirmų penkių dešimtmečių šaltinių. Leičiai tvarkingai pasklidę po Vilniaus ir Trakų vaivadijų didžiojo kunigaikščio dvarus. Daugiausia Trakų: Kauno, Gegužinės-Perelozų, Kanevos-Dubičių, Lieponių, Rodūnės, Eišiškių, Semeliškių, Trakų, Valkininkų, Žiežmarių, Žaludko, Alytaus-Simno, Daugų, Stakliškių, Birštono, Darsūniškio, Merkinės, Vosyliškio valsčių valdovo dvaruose. Vilniaus vaivadijoje mažiau: Ašmenos, Anykščių-Rokiškio (nuo XV a. pabaigos Rokiškio valsčius atskiriamas nuo Anykščių), Utenos, Sudervės, Vilniaus, Maišiagalos, Švenčionių, Ukmergės (Vilkmergės), Markovo dvaruose. Žemaitijoje jie žinomi tik Batakių ir Vilkijos dvaruose, bet ten buvo žemaičių bajorų šeimos iš Leičiais vadinamų dvarų Viduklės valsčiuje. Leičius užtinkame tolokai nuo lietuvių pagrindinio etninio masyvo žemių: Slanimo pavieto Lasasinos (Lososna) dvare, keliuose Kijevo valsčiaus dvaruose prie Pripetės upės. Lietuvos istorijos šaltiniai leičius, valdovo tarnybinius žmones, žinojo 1407–1547 m. Jų pagrindinis gyvenamasis masyvas šiaurėje, vakaruose ir pietuose buvo apjuostas Šventosios, Neries, Nemuno upėmis (be Gardino žemės), o rytuose apribotas Ašmenos, Markovo, iš dalies Breslaujos valsčiais. Pagrindinė jų prievolė valdovui – tai leičio, leitiška tarnyba. Dėl to neturėjo jokio lažo valdovo dvare. Tačiau jį gauna eiti pagal 1529 m. valdovo nuostatų Vilniaus ir Trakų vaivadijų dvarų valdytojams sąlygas. Nuo tų metų duomenų apie leičius sumažėjo. Per Valakų reformą XVI a. viduryje leičiai kaip sociumas galutinai išnyko (ar buvo panaikintas), nes duomenų apie juos antrosios to amžiaus pusės šaltiniuose nebeturime. Išliko jų palikuonių gyventi Leičiais (Laičiais), Leitiškėmis (Laitiškėmis) ar pan. iki šiol tebevadinami kaimai.
Tyrimas parodė, kad klausimas, kokia buvusi leičių tarnyba – esminis. Iš karto atsakyti sunku. Pvz., apie kai kuriuos Rodūnės ir Švenčionių dvarų leičius šaltiniuose pasakoma aiškiai: jie žirgų šėrikai, rūpinasi valdovo žirgais. Bet šaltiniai neleido šios tarnybos laikyti visų Lietuvos leičių prievole: dažniausiai jie tik paprasti žemdirbiai; o, be to, kodėl gi tuomet valdovo dvaruose egzistavo atskiros žirgais ir žirgynais besirūpinančių tarnų grupės, žirgininkai ir žirgšėriai? Prisiminkime ne vieną lietuvių bajorų giminę iš Leičių bajorkaimių ar dvarų: dalis leičių papildė bajoriją, o ne valstiečius. Nuo XV a. pradžios leičiai be jokių išimčių buvo tik didžiojo kunigaikščio kiemo/dvaro tarnybiniai žmonės. Turėjo savo tėvoninę (paveldimą) žemę (alodas). Naudojosi kai kuriais archaiškos asmeninės laisvės elementais, pvz., išeidavo, palikdami savo žemę tuščią, o sugrįžę, vėl galėdavo ją iš naujo dirbti. Pasigilinus į šias aplinkybes paaiškėjo, jog egzistavo tarsi dvi leičių rūšys. Viena, laisvieji žmonės, gavę dirbti tuščią leitišką žemę, arba prisijungę prie leičių giminės pagalbon, jai atliekant savas prievoles, tapdavo laikinais leičiais. Galėdavo naudotis jų teisėmis, privilegijomis, bet dalindavosi prievolėmis. Aktai juos irgi laikė leičiais. Jiems išėjus iš leičių giminės, metus tos rūšies žemę, šaltiniai juos vėl vadindavo žmonėmis, kartais pažymėdavo, jog jie – laisvi žmonės. Kiti – tai ir būtų tikrieji leičiai – valdovo kanceliarijoje retkarčiais pavadinami amžinais didžiojo kunigaikščio žmonėmis, amžinaisiais leičiais. Nors tai nelaisvo, tėvoninio valdovo žmogaus apibūdinimas, jie visgi laisvi, gali išeiti. Įdomu, kad toks leitis, metęs savo žemę, vis vien likdavo leičiu. Šie leičiai savo visuomeninę padėti apibūdinanti vardą ir tarnybą turėjo paveldėti iš kartos į kartą. Tačiau kuo tikrieji, amžinieji leičiai tarnavo didžiajam kunigaikščiui, neaišku. Kai kurių šaltinių užuominos, kad leičiai mokėjo pinigų duoklę liudija tą, jog konkreti leičių tarnyba XIV a. pabaigoje galėjo būti paversta pinigų mokesčiu.
Per kalbamą laikotarpį leičių sluoksnis turėjo keletą tik jam būdingų, išskiriamųjų bruožų. Pirmiausia, lietuvišką vardo formą leitis. Nedaugeliui lietuvių visuomenės grupių gudų kalba tvarkomoje didžiojo kunigaikščio, t. y. centrinėje valstybės raštinėje paliko tikrasis vardas. Rašovai nesurado slaviško (gudiško ar lenkiško) pakaitalo. Vardas leitis yra sudaiktavardėjęs būdvardis nuo daiktavardžio *Leita. Leitis yra Leitos žmogus (mūsų tiriamu atveju Leitą atstovautų lietuvių valdovas). Leitis nutrūko nuo savo pagrindinio žodžio, ir iš maždaug V a. atkeliavo į rašytinius istorijos šaltinius, kuriuose žymėjo lietuvių visuomenės sluoksnį. Leičių išskirtinumą gerai atskleidė tuščių leitiškų žemių likimas. Tuo metu kruopščiai skirtos tuščios ir laikinai paliktos leičių žemės. Pastarosios būdavo duodamos valdyti laikinai, iki kitokio valdovo nurodymo, arba naujajam žemės savininkui jis paliepdavo priimti sugrįžusius tėvonis leičius. Tuščių, be tėvonių leitiškų žemių buvo daugiau. Tuštėjo jos natūraliai. Leičiai išmirdavo ir jų naudmenos atitekdavo didžiojo kunigaikščio dispozicijon. Nėra duomenų, kad jis nors vieną Lietuvos gyventoją per XV–XVI a. pirmąją pusę būtų pavertęs leičiu. Tuo tarpu į kitų valdovo žmonių ar socialinių sluoksnių tarpą dar patenkama, pvz., tampama sekovais (asačnikais), lažininkais, raitininkais, kaimynais, net bajorais. Vadinasi, Lietuvos visuomenėje XV–XVI a. pirmoje pusėje nebebuvo tų žmonių ir visuomeninių aplinkybių, kurios leičių sluoksnį kūrė ir darė reikšmingu gyvenime. Tikrieji leičiai (kai kur amžinieji) turėjo būti senas, uždaras sluoksnis, nes egzistavo tiesioginiai, išmirštantys jo palikuonys. Jų niekas negalėjo pakeisti. Tiksliau, neturėjo teisės. Kad leičius globojo paprotys, teisė matosi iš to, kaip valdovas atvirai vengė juos dalinti. Dažnai pabrėždavo, kad leičių neduos, ar reikalaudavo prie dovanojamų žmonių jų nepridėti. Tokio valdovo dėmesio dar buvo nusipelnę žirgšėriai.
Medžiaga apie leičius XV–XVI a. pirmoje pusėje leido identifikuoti feodalizmui būdingą uždarą, profesionalią žmonių grupę, saugomą savos paprotinės teisės normų. Kuri jau nyksta, turi būti senos kilmės, vadinama vienu iš lietuvių ir Lietuvos vardo variantų, vis dar tausojama, globojama valdovo.
Kadangi nykstantis leičių sluoksnis ypatingai iškalbingų duomenų apie save per daug nepaliko, todėl kiekvienas informatyvesnis faktas vertas nuodugnaus tyrimo. Slanimo pavieto Lasasinos dvaro leičiai žinomi iš kelių 1504–1541 m. laikotarpio aktų. Vieną kartą jie ten pavadinami kitu, ano meto supratimu, jiems tinkamu vardu литва (*lietuva). Tokia paaiškinimo forma keista, nes skiriasi nuo mums įprastos. Gudiškai Lasasinos leičiai suvokti ne pagal etninius požymius, kaip be išlygų liepia suprasti mūsų dienų sąvokų sistema, bet *lietuva čia yra atskiros tarnybinių valdovo dvaro žmonių grupės pavadinimas, jos teisinės padėties, prievolių rūšies įvardinimas. Etninė reikšmė, jei tik tokia čia yra, daugiausiai antraeilė. Be *lietuvos/leičių, Lasasinoje buvo ir kitos dvaro žmonių tarnybos: miestelėnai, valstiečiai (žmonės) ir kt. Jų tarpe taip pat buvo etninių lietuvių, kurie *lietuvai nepriklausė. Tokią pačią struktūrą šaltiniai atskleidė Anykščių valsčiuje 1532–1597 m. Tai Leičių arba Lietuvos (летувска) vaitija. Būta skirtingo dydžio administracinių, teisinių, prievolinių teritorijų, vadintų pagal tokios rūšies tarnybą *lietuva, leičiai, litewska, литва: vieno kaimo (gyvenvietės), kelių kaimų (laukas/vaitija), net valsčiaus dydžio. Valsčiaus variantą atrandame Žemaitijoje – tiksliau buvusioje Karšuvos žemėje. Tai Litavienais
Vadinasi, ypatingi didžiojo kunigaikščio lietuviai (lietuviai lietuviuose), vardu leičiai jam ėjo *lietuvos, lietuvišką tarnybą. Tokį terminą dar galima surasti XVI a. pradžios šaltiniuose.
Pietryčių Žemaičiuose žinomos Litavienų (lietuvių, lietavėnų) ir leičių (iš Leitkapių) gyvenvietės turėjo ten atsirasti XIII a. pabaigoje – per pirmąjį XIV a. dešimtmetį. Jas įkūrė didysis kunigaikštis Vytenis, nes žemaičiai panemuniais nuo Neries žiočių iki Nemuno žemupio ėmė mokėti vokiečiams duoklę, o jų diduomenė kurstė prieš jį laisvuosius bendruomenininkus. Priešintasi jo raginimui kartu stoti kovon su kryžiuočiais, tarp lietuvių ir žemaičių kildavo kariniai susirėmimai, per kuriuos abejose pusėse žūdavo šimtais. Todėl valdovas ėmė steigti savo kiemus/dvarus Viduklėje, Batakiuose (Aukaimis), Karšuvoje. Juose apgyvendino savo žmones leičius (lietuvius). Jų pastangomis sudaromos kelios atskiros, – arba viena iš kelių – tik centrinei valdžiai pavaldžios teritorijos. Jos skirtos pietvakarių Žemaitijos, kartu Lietuvos, gynybai nuo vokiečių. Leičiai čia tarsi pasienio sargybiniai, pirmosios kovinės linijos kariai. Be to, ten jie bus malšinę kažkokios žemaičių diduomenės dalies provokiškas nuotaikas – kelios žemaičių didikų šeimos XIV a. pradžioje pabėgo į Prūsus. Leičiai tik Vytenio žmonės, jo lietuviai, nes jo brolis Gediminas tuo pat metu vietininkaudamas Žemaitijoje, turėjo čia savo, Gedimino pilį (ar pilis). O jo žmonių reikėtų ieškoti Ged(i)miniškių, Ged(i)minų gyvenvietėse (A Nikžentaitis). Žemaitijoje steigiami valdovo kiemai/dvarai erzino vietinius gyventojus dar XV a. viduryje, todėl didysis kunigaikštis Kazimieras pasižadėjo jų nekurti.
Beveik tokį pat darinį atradome būsimajame Anykščių valsčiuje XIII a. viduryje. Leičiai ten 1532 m. datuojamų dokumentų duomenimis iš inercijos vis dar suvokiami, kad sėdi prie vokiečių sienos (у лейтях, на немецком рубежи/жеребьи). Tai ne XVI a. siena su Livonija. Ši jau tuomet ėjo tomis pačiomis gairėmis, kaip dabartinė su Latvija. Tai buvo siena, kuri de facto nusistovėjo XIII a. viduryje tarp Mindaugo karalystės ir Livonijos ordino. Ji, 1261 m. datuojamo Mindaugo akto, laikomo falsifikatu, duomenimis ėjo Šventosios, Latavos, Vašuokos, Viešintos, Lėvens upėmis. Tarp dabartinių Anykščių, Viešintų ir Surdegio padalindama pusiau iš XV–XVIII a. šaltinių ten žinomą Leičių/Lietuvos vaitiją. Vaitija priklausė Anykščių valsčiui (žinomas nuo 1440 m). Anksčiau visas būsimasis valsčius vadinosi Lietuva, kaip kad ir jo centrinė pilis dabartinių Šeimyniškėlių piliakalnyje, prie Anykščių miesto, viename XIV a. pabaigos dokumente užrašyta Borchwal Lettow. Manome, kad Mindaugui valdant, apie XIII a. vidurį, ties strategiškai svarbia vieta – Šventąja upe galima nesunkiai pasiekti krašto gilumą – valstybės pasienį saugojo jo tarnybiniai žmonės, leičiai, jo lietuviai. Jie suformavę karinės paskirties žemę/valsčių. Pastebėtina, kad tokios rūšies žemė sukuriama tarp Deltuvos, Nalšios ir Sėlos. Joje gyvenantys valdovo žmonės galėjo efektingai slopinti vietinių gyventojų separatizmą. Tokio tikrai būta, kaip patvirtina kruvinos kovos, įsiliepsnojusios po Mindaugo nužudymo tarp Mindaugo sūnaus Vaišelgos (Vaišvilko) ir Deltuvos bei Nalšios žemių diduomenės.
Iš Mindaugo laikų turėjo būti ir gynybinė teritorija leičiai/*lietuva Slanimo pavieto Lososnos dvare: į pietvakarius nuo Slanimo, tarp Kosovo ir Ružanų (Rožanų) miestelių. Ši teritorija XIII a. viduryje įtraukiama į sudėtingų Mindaugo ir Vaišelgos santykių su Galiču Voluine reikalus. Hipatijaus metraštis informuoja, kad Ščaros, Jaseldos ir Zelvos upės, už kurių plytėjo Slanimo leičių teritorija, buvo linijos, kurias galičėnai vengdavo peržengti, nebepersekiodavo ten pasitraukusių lietuvių karių. Ji panaši į dvi ką tik aptartąsias: įsikūrusi maždaug XIII a. Lietuvos valstybės pasienyje, aptarnaujama valdovo tarnybinių žmonių leičių/*lietuvos, vadovaujama valdančios šeimos nario (Vaišelgos iš Naugarduko). Čia parengiamos ir išsiuntinėjamos judrios raitelių sargybos, saugomas ir ginamas kelias į Lietuvos gilumą, garantuojamas galičėnus puolančių lietuvių kariuomenių užnugario saugumas.
Į šias tris panaši teritorija turėjo būti prie Neries ir Šventosios santakos esančiame Gegužinės-Perelozų dvare. Ten nuo XVI a. pradžios žinomi leičiai, yra gyvenvietė Rukla su miniatiūriniu piliakalniu. Rukla siejama su Mindaugo sūnumi Rukliu. Čia kaip ir kitur leičių gyventos vietos liko pažymėtos vardo Lietuva vietovardžiais: du upeliai Lietauka (< Lietava) ir Lietavočka (< Lietavėlė) bei kaimas Litovka (dabar išnykęs). Nedidelė, Mindaugo sūnaus tvarkyta teritorija galėjo būti sudaryta, kad dengtų vandens kelią į krašto gilumą, kad tramdytų Tautvilą (Kernavė). Jo valdų dalis teko Rukliui. Drauge Šventosios ir Neries santaka, bei tiesus kelias į Nemuną buvo svarbi prekybinė sankryža. Privilegija, kuria didysis kunigaikštis Aleksandras Grigui Astikui padovanojo Gegužinės dvarą su Perelozų dvareliu, leido jam iš prekinių laivų rinkti nuo seno čia renkamą muitą. Iš tikrųjų seną – leista imti 2 grašius už laivą ir 2 pinigėlius už tarną. Pinigų neturint, mokėti archainiu būdu: duonos kepalais vietoje pinigų. Leičiai galėjo saugoti ir aptarnauti valstybės muitinę.
Valstybės pasienio linijų apsauga yra lengviausiai atstatoma iš vadinamosios leičių, lietuviškos (*lietuvos) tarnybos dalių. Ukmergės, Anykščių, Utenos ir Švenčionių valsčių leičiai sudarė liniją, lygiagrečią linijai iš vietovardžiųVokiečių siena, Vokės vartai Vilkmergės, Anykščių (ten leičiai yra XIII a. vidurio Lietuvos ir vokiečių pasieny) ir Švenčionių valsčiuose. Čia archeologai ištyrė XIII a. pirmąja puse datuojamą Rėkučių gynybinį pylimą. Su juo susijęs vietovardis Vokės vartai. Rekonstruojąsi ir pietrytinis Lietuvos pasienio fragmentas, kurį saugojo leičiai, valdovo lietuviai. Jo dalis – aptartoji Lasasinos *lietuva/leičiai. Į šiaurės rytus nuo tų vietų, prie Beržūnos (Berezina) upės buvusį Bokšto valsčių 1733 m. sudarė dvi teritorinės administracinės dalys: Bokšto valsčius ir lietuvių, lietuviška vaitija (woytowstwo litewskie). Vaitijos „lietuviai“ buvo ano meto bajorai, laisvi valstiečiai, vadinasi, privilegijuoti. Valsčiuje sėdėjo lažą einą baudžiauninkai. Pagal žmonių pavardes nesunku nustatyti, kad lietuviai ir gudai gyveno abiejose Bokšto dalyse. Ne etniniais sumetimais valsčius buvo perskeltas į dvi dalis. Čia aiški teisinė, prievolinė, administracinė teritorija *lietuva, analogiška Anykščių, Žemaičių, Slanimo, Gegužinės. Tokios kaip Bokšto teritorinės struktūros būdingos XIII a. ir skirtos Lietuvos valstybės sienos apsaugai. Slanimo leičiai/*lietuva, per Naugarduko pilį jungdamiesi su valdovo lietuvių saugomais Bokštais prie Beržūnos, sudarė pietryčių pasienio apsaugos liniją. Tiksliau, aptarėme jos fragmentą.
Apibūdinome keletą mūsų valstybės sienos gynybinių linijų fragmentų: šiaurės rytų ir pietryčių Lietuvoje bei pietvakarių Žemaitijoje. Jos kuriamos XIII a. pirmoje pusėje – XIV a. pradžioje. Sąvoka terminos Letvinorum „lietuvių sienos“ Vokiečių ordino šaltiniuose pasirodo 1243 m. Turimi duomenys sako, jog ankstyviausi šaltiniai valdovo tarnus leičius/lietuvius žinojo kaip valstybės pasienio sargybinius. Kartu jie galėjo vykdyti policines pareigas, tramdant vietinės diduomenės ir gyventojų nepasitenkinimą centrinės valdžios veikla. Didžiojo kunigaikščio Vytenio valdymo laikais (1295–1316) sukuriama nauja tvarka, kai pasienio pilis po du mėnesius saugojo iš atokių valstybės vietovių atvykstančios karių raitelių įgulos. Leičiai nuo tokių skyrėsi tuo, kad buvo nuolatos prie pilių gyvenę žemdirbiai kariai. Jie pilį tvarkė taikos metu, ir gynė karo. „Leitiška, lietuviška“ pasienio sargybos rūšis buvo senesnė už Vytenio laikais datuojamąją. Gal jau tapo neefektinga, todėl ir pakeista.
Dažnoje iš Lietuvos valstybę XIV–XVIII a. sudariusių žemių (valsčių) egzistavo lietuvių valdovo dalis, pusė. Istorijos šaltiniai leidžia ją skirti nuo kitokios žemės dalies, kuri tarsi ne visai valdovo (ten įsikūrę valsčiaus žmonės, duoklininkai) ir teisiškai, ir tarnybiškai. Didelėse teritorijose, pvz., Karšuvoje, Voluinėje valdovo dalis vadinosi valsčiumi (pavietu) „Lietuvos/Lietavėnų valsčius“. Žemėse, iš kurių susidarė valsčiai, valdovo pusė vadinosi vaitija/lauku: „Leičių/Leičių kapų/Lietuvos (lietuvių) vaitija (laukas)“ Anykščių, Viduklės, Bokšto valsčiuose. Kur žemės nedidelės (valsčiukai/волостки Trakų vaivadijoje) valdovą žymėjo vos vienas kitas leičių „lietuvių“ kiemas/kaimas. Žinoma, kad aptarinėjame didžiojo kunigaikščio domeną (kiemą/dvarą). Visur jis vadinosi vienu vardu Lietuva arba jo variantais Lietava>lietavėnai, Leita>leičiai, Литва/литва, litewska. Nors ši struktūra XV–XVI a. pirmoje pusėje apirusi, nyksta, visgi dar pastebima šaltiniuose. Tik toks darinys galėjo būti apibūdintas kai kuriuose Mindaugo laikų aktuose: Lietuva, mūsų dvaras (Datum in Lettowia, in curia nostra). Ir tik tokiame dvare atrandame leičius, valdovo lietuvius. Jie aiškiai susiję su pačia ankstyviausia valdovo kiemo forma. Jie galėjo būti šito kiemo steigėjai ir stiprintojai, pirmieji didžiojo kunigaikščio žmonės tarnai. Valdovo kiemai kurti ten, kur turėjo įsiskverbti centralizuojanti Lietuvos jėga, strateginėse valstybės vietose: pasienyje, prie svarbiausių vandens ir sausumos kelių, ten, kur stipri opozicija centrui. Leičius, valdovo lietuvius šitos aplinkybės teisiškai, prievoliškai, administraciškai išskirdavo iš kitų. Valdovo žmonių prievolės visada lengvesnės, o globa – geresnė, betarpiškesnė. Leičių išskirtinumo šaknys, kurių požymiai, gal net likučiai, dar matosi XV–XVI a. pirmoje pusėje, glūdėjo Lietuvos valstybės pradžiose. Jų ūkinė reikšmė tuo metu turėjo būti didesnė: vieninteliai, ar vieni iš nedaugelio didžiojo kunigaikščio kiemo tarnų kūrėjų. Kai dar nėra bajorijos, jų karinės paslaugos svarbesnės: valstybės pasienio sargai, nepatenkintųjų valdovo politika tramdytojai, valdovo kariai palydovai – jų dalis vėliau virto bajorais. Jų sociumo etninis pavadinimas sako, kad jie iš tų pačių lietuvių, kaip valdovas, jo tarnai leičiai „lietuviai“. Šitai be abejonės juos stipriai, tiesiogiai siejo su didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Jie – viešpaties lietuviai. Ankstyvose barbarų valstybėse tai išaukštindavo net nelaisvąjį.
Pagrindiniai leičių sluoksnio požymiai būdingesni ikivalstybinei, ikifeodalinei, gentinei organizacijai, gentinių laikų laisvei. Jie turėjo nuosavą, tėvoninę žemę; gyveno ir prievoles atlikinėjo gimine; galėjo globoti, „įleitinti“ kitus laisvuosius; turėjo teisę nešioti ginklą, kariauti (pasieniečiai). Leičiai kilo iš laisvųjų žmonių tarpo, iš skaitlingiausios ikivalstybinių laikų visuomenės dalies. Tai paliudija aplinkybė, kad nuosavas, tėvoninis valdovo leitis, tad, nelaisvas, galėjo išeiti, turėjo laisvę. Taigi, leitis laisvas, kaip visi laisvieji, tėvoniniu, „nelaisvu“ jis bus tapęs tik savanoriškai. Vargu ar į uždarą privilegijuotų žmonių sluoksnį ką nors įtraukdavo prievarta? Leičiai tam tikru metu ėmė tarnauti lietuvių valdovui su savo žeme, ir tik nominaliai suvaržė savo prigimtą laisvę. Leičiai buvo lietuvių visuomenės socialinė struktūra, kurią suverbavo, sukūrė iš lietuvių genčių iškylantis didysis kunigaikštis. Galbūt iš čia jų vardas, senas lietuvių etnonimas. Gal tai archainė būsimosios lietuvių tautos socialinė politinė struktūra, kariauna (S. Karaliūnas). Dėl to šaltiniuose reikšmės leičiai „sociumas, tarnyba“ ir leičiai „lietuviai, etnosas“ žengė viena greta. Sociumas, susitelkęs aplink lietuvių valdovą, vadinamas vienu iš lietuvių, jų valstybės vardo sinonimų, garantavo savo vado valdžios plėtotę ir stiprinimą. Barbarinėje valstybėje kilmingu suprastas tas, kuris padėjo plėstis karaliaus valdžiai, dalyvavo karinėje ekspansijoje. Tai kariauninkai. Leičiai turi kariaunos požymių: savas vadas, jo valdžią stiprina, gina; jam artimi vardu, tarnyba ir gyvenamąja vieta (po valdovo kiemo stogu); vadas išskiria juos iš kitų, saugo ir globoja. Tokie kariai литва efektingai darbuojasi Mindaugo laikais. Kita vertus, kariaunos reikšmė, kariai per siaura leičių sluoksniui apibūdinti. Jeigu jis atsirado kaip tiltas, vedantis lietuvius iš gentinės epochos į valstybinę, tai tuomet neatrodys netikėta, kad „leičių kariauna“ labiau panaši į ne visai lygią lietuvių miniatiūrinę visuomenę. Pastebėti realią nelygybę jau ankstyviausiais jų sluoksnio laikais leido kelios aplinkybės. Ne visi privilegijuoto leičių sluoksnio nariai tapo Lietuvos bajorais. Ne visi leičiai tapo valstiečiais činšininkais, „laisvaisiais bajorais“. Daugybė jų netgi tapo valstiečiais baudžiauninkais. Dėl to leičių sociumas panašus į nedidelį ankstyvos lietuvių visuomenės modelį, visuomenės, kuri gentinius atributus keitė į valstybinius. Turtinė ir visuomeninė nelygybė šioje laisvųjų visuomenėje jau yra. Teritoriškai ji turėjo būti pasklidusi Šventosios, Neries, Nemuno upių ir Ašmenos, Markovo bei Breslaujos valsčių ribojamoje teritorijoje. Tai senasis lietuvių genčių etnomasyvas, lietuviškų pilkapių archeologinės kultūros sritis. Tik čia žinoma leičių kaip visuomenės sluoksnio reikšmė – lietuviai negalėjo savo pačių tarnybinių bendragenčių atskirti nuo savęs etniškai, skyrė tik visuomeniškai. Iš dalies darosi aišku, kodėl vardas Lietuva, *lietuvos tarnybos reikšmė buvo iš socialinių terminų srities. Dėl to neįmanoma tiksliai nustatyti, kas kam davė pavadinimą, kuri reikšmė senesnė: ar *leita, *leituva/lietuva, kaip lietuvių socialinių normų rinkinys davė etninį vardą gentims, kurios gyveno nurodytoje teritorijoje? ar tarnybos pavadinimas gavo vardą nuo ją ėjusių etninių lietuvių? Ar tos dvi reikšmės buvo neatskiriamos, o skyrėsi tik terpė, kurios dėka viena ar antra sustiprėdavo. Norint atsakyti į šį klausimą, turi būti nustatyta pirminė vardo Lietuva reikšmė, jo kilmė – kalbininkai sėkmingai žengia šiuo keliu.
Pats leičių sociumas nebuvo iš senesnių kaip valstybės gimimo lietuviuose laikų, XII a. pabaiga – XIII a. pirmoji pusė. Dar H. Łowmiańskis apie Mindaugo kariauną pastebėjo, kad ji ką tik atsiradusi; santykiai tarp vado ir karių buvo grindžiami dar gentinėje epochoje susiformavusiomis taisyklėmis. Leičiai, kaip lietuvių gentyse susirinkti tarnybiniai valdovo lietuviai, savo noru pasidavę valdovo globon, būdami iš gentinės visuomenės sukurtu instrumentu, dalyvaudami Lietuvos valstybės kūrime, tapo valdovo vasalais, atsirandančios feodalinės lietuvių visuomenės ženklu.
Apibendrindami jau galime pasakyti, kad leičiai buvo link valstybinės organizacijos žengiančios lietuvių gentinės visuomenės produktas vienos iš stipriausių lietuvių diduomenės šeimų (giminių) valdovo (kolektyvinio valdovo) tarnai, susirinkti lietuvių gentyse XII a. pabaigoje – XIII a. pirmoje pusėje. Jie padeda lietuvių valdovui plėtoti jo valdžią visose lietuvių giminėse, o vėliau – kaimynuose. Nėra klaidinga leičių sluoksnį pavadinti valdovo kariauna. Tačiau reikia skirti siauresnę ir išplėstinę jos reikšmę: valdovo kariai ir miniatiūrinė lietuvių valdovo žmonių visuomenė, kaip to laikotarpio procesų besifeodalizuojančioje būsimojoje lietuvių tautoje atspindys. Atsirandanti Lietuvos bajorija XIV a. prie savęs sutraukė santykinai nedidelę leičių sluoksnio narių dalį. Tai tapo viena iš rimčiausių jo netekčių. Leičiai išsaugojo tik neesminę dalį iš turėtos tarnybos, matyt, ištiso komplekso paslaugų didžiajam kunigaikščiui. Kai ką pavyko atkurti. XIII a. pirmosios pusės – XIV a. pradžios šaltiniai žino, kad leičiai saugojo dalį Lietuvos valstybės sienos – pasakyti, kad visą nėra duomenų. Jie kūrė valdovo kiemus įvairiose jam dar nepriklausiusiose kaimynų lietuvių, baltų, gudų žemėse. Dėl to tapdami valdovo valdžios retransliatoriais, turėjo būti pirmaisiais valstybės vietinės valdžios pareigūnais; plėtodami Lietuvos valdžią, kai kur leičiai tramdė ir malšino centrinei valdžiai opozicines nuotaikas.
Lietuvos valstybės žemėse leičiai kūrė pastovias administracines teritorijas, vadinamas Lietuva arba šio vardo variantais (Leičiai taip pat buvo to vardo reikšmių variantas). Taip vadintas, žymėtas Lietuvos didžiojo kunigaikščio kiemas (domenas), dvaras. Teisiškai šios teritorijos buvo išskirtos iš vietinės papročių teisės. Taigi, egzistavo archaiška imuniteto forma – „priklausomybė *lietuvai“. Tokia norma dar ginamasi XVI a. viduryje Voluinėje. Leičiai yra itin glaudžiai susiję su Lietuvos, lietuvių vardu bei jų variantais. Tai dėl to, kad tiesiogiai priklausė didžiojo kunigaikščio vadovaujamai politinei organizacijai. Tai viena iš vardo Lietuva reikšmių. Leičiai plėtojo ir tvirtino šią organizaciją lietuvių ir kaimyninėse gentyse per valdovo kiemus. Dėl to vardo Lietuva reikšmių buvo ne viena: lietuvių valdovo politinės struktūros pavadinimas, jo kiemų valstybėje vardas, jo karinių dalinių pavadinimas, jo artimiausių tarnų bei jų tarnybos vardas, viena iš lietuvių genčių žemių, pagaliau ir visos valstybės pavadinimas. Kita vertus, šie duomenys sako, kad kalbamo vardo pamatinė, pradinė reikšmė lietuvių valstybės susidarymo metu jau be gilių kalbotyrinių studijų sunkiai nustatoma. Vardas Lietuva jau kupinas etninių, socialinių teisinių, geografinių administracinių reikšmių. Nors etninė ir socialinė dominuoja.
Surinkti duomenys leičių sluoksnio gyvavimą leidžia datuoti XII a. pabaiga – XVI a. viduriu. Siekiant didesnio, šaltiniais grįsto tikslumo turime datuoti XIII a. viduriu – 1529 m. Leičiai per savo raidą patyrinėjo praradimus. Jei XIII a. jie dar kariai, pasieniečiai, tai XV a. jau eiliniai žemdirbiai, nors ir truputį globojami, privilegijuoti. Tas neišgelbėjo jų nuo įsiliejimo į Lietuvos valstietiją. Jų paslaugų nebereikėjo: valdovo ūkį plėtojo labai specializuotos jo valstiečių grupės, kariavo profesionalūs kariai bajorai, vardas leičiai netapo visos lietuvių tautos vardu, nes turėjo pernelyg siaurą etninę (lietuvių gentys ar jų grupė) ir visuomeninę (tarnyba valdovui) reikšmę.
1. Lietuvos vaitystė, Lituanistica, 2, 1990, 97–102.
2. Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvarų leičiai (XV–XVI a. pr.), Lituanistica, l, 1992, 3–22.
3. Leitis – vienas iš lietuvių vardų XIII–XIV a., Lituanistica, 2, 1995, 95–98.
4. Vardas Lietuva: Ties Lietuvos valstybės ištakomis, Naujasis židinys–Aidai, 1–2,1996, 7–12.
5. Leičiai (lietuviai) ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių dinastinė politika Žemaičiuose XIII a. pabaigoje – pirmaisiais XIV a. dešimtmečiais, Lituanistica, 2, 1996,16–30.
Tekstas iš: Artūras Dubonis. Lietuvos didžiojo kunigaikščio leičiai XIII–XVI a.: lietuvių ankstyvojo feodalizmo visuomenės tyrimas. Daktaro disertacijos tezės (Humanitarinių mokslų sritis, istorijos kryptis) / Vadovas: prof., habil. dr. Edvardas Gudavičius. Vilnius, 1996. 16 p.